PASYVUS NAMAS / NUOMONĖS IR PATARIMAI / Koks bus daugiabučių modernizavimo palikimas?

Koks bus daugiabučių modernizavimo palikimas?

Apie sovietmečiu statytų daugiabučių kvartalų renovaciją tarp profesionalų buvo daug diskutuota ir rašyta dar iki jos pradžios: ar renovuoti reikia visus pastatus, kokius konkrečiai renovacijos darbus reikės atlikti standartiniame daugiabutyje, ką tai duos ir ar bus įkandama paprastam žmogui. Tačiau politikų pastebėtas veiksnys, paskatinęs renovacijos procesą pajudėti iš vietos, buvo nepaprastai išaugusios šildymo kainos – juk dėl prastos atitvarų kokybės su šiluma į lauką išeina šimtai ir netgi tūkstančiai gyventojų litų.

Daugiabučių renovacija, regis, įgaus pagreitį ir tuo galima nuoširdžiai pasidžiaugti. Vis dėlto, svarbu atsakyti į klausimą, ar kiti – nemažiau svarbūs – jos uždaviniai nebus užmiršti. Tai ir gyvenamųjų kvartalų patrauklumo didinimas, jaunų žmonių grąžinimas atgal į šiuos kvartalus, būsto perplanavimas, saugesnių gyvenamųjų erdvių, kiemų ir viešosios infrastruktūros kūrimas, ir panašiai. Analizuojant veikiantį renovacijos modelį atrodo, kad visa to kol kas atsisakyta arba atidėta ateičiai. Tad gal vertėtų pamąstyti apie galimas renovacijos pasekmes. Pabandykime paprognozuoti, kokia gali būti šių kvartalų ateitis.

Tęsis sovietinio gyvenimo būdo šleifas

Vienas iš pastebimų renovacijos privalumų yra vizualiai pasikeitęs sovietinio daugiabučio fasadas, tačiau toks išorinis sprendimas anaiptol neišgyvendins anų laikų dvasios. Kaip rodo patirtis, kartais po renovacijos pastatas atrodo netgi prasčiau nei prieš ją. Bet ne išorinis įspūdis yra svarbiausias.

Pasivaikščiokime po gyvenamuosius Vilniaus kvartalus, statytus skirtingu metu. Sovietinės statybos kvartalų esminis bruožas – privačių, mažesnių bendruomenių ar tik kelių šeimų bendrai naudojamų erdvių nebuvimas. Visi šie kvartalai statyti ir pritaikyti socialistinei visuomenei, pagrįstai socialinės santaikos ir lygybės iliuzija, todėl čia visi – tiek profesorius, tiek išradėjas, tiek gamyklos direktorius, tiek ir darbininkas – gyvena daugmaž vienodame (t.y. vienodai prastame) būste ir tuo nesiskundžia. Kartu tai ir dideli, erdvūs kiemai, apsupti 5-9 aukštų gyvenamųjų namų, siauri privažiavimai ir automobilių stovėjimo vietų stygius – automobilius anksčiau buvo įprasta palikti metaliniuose garažuose kažkur miesto pakrašty. Gyvenamajame mikrorajone trūksta darbo vietų, kaimynystėje jaučiamas būtiniausių paslaugų stygius – jos nukeltos į specializuotus rajonų centrus.

Toks yra praktiškai visų sovietinių mikrorajonų veidas. Tačiau daugeliui šių dienų Lietuvos piliečių, jau pakeliavusių po Europos miestus, sovietiniai kvartalai yra slegiantys, retas kuris juo gali būti patenkintas ir norėtų jame įsikurti ilgesniam laikui. Tą akivaizdžiai patvirtina šiuos kvartalus palikusios jaunos šeimos.

Pasižvalgykime po tipinį sovietinį būstą. Jis sąlyginai nedidelis: gyvenamasis šeimos kambarys arba svetainė, kuriame stovėdavo televizorius, prie kurio vyras žiūrėdavo filmus apie karą arba sporto varžybas; maža virtuvė, į kurią valgio ruošimui buvo uždaroma žmona; ir vienas, na geriausiu atveju, du kambarėliai, kuriuose gyveno poros tėvai, vaikai ruošė pamokas. Taip pat miniatiūriniai vonia ir tualetas, kuriuose sunku net apsisukti, jau nekalbant apie vietą skalbimo mašinai ar patogiai džiovyklei.

Visas šis paveikslas, apšiltinus Karoliniškių ar Žirmūnų daugiabutį, niekur nedings. Nesvarbu, kiek žmonių gyvens tokiame būste – vieniša studentė ar tris vaikus auginanti šeima – jis tiesiog nėra sukurtas patogiam gyvenimui ir buičiai. Netikiu, kad tokie būstai taps patrauklūs jaunoms šeimoms tol, kol bus remiamas tik išorės sienų apšiltinimas, o ne kompleksiški, visos bendrijos sutarti pastato rekonstrukcijos sprendimai, kurie būsto kokybę pagerintų iš esmės. Tai, kad tokie sprendimai yra galimi, liudija ne tik užsienyje, bet it Lietuvoje rengti eksperimentiniai projektai.

Šeimos bėgs iš senųjų kvartalų

Galime konstatuoti, kad sovietmečiu statytus daugiabučių rajonus jau paliko dabartinė kurianti karta – trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai, kurie šiuose rajonuose užaugo, bet taip ir nerado čia savo tapatybės. Jiems buvo nepriimtini pereinami kiemai, nuolat užkištos automobilių stovėjimo aikštelės, nesaugios vaikų žaidimo aikštelės, neprižiūrima aplinka. Jie, kažkada girdėję savo tėvų žodžius „kas priklauso visiems – iš tiesų nepriklauso niekam“, ir patys patyrę gyvenimo tokiuose rajonuose skonį, pasitaikius pirmai progai, paliko šiuos rajonus. Daugelis jų dar prieš krizę, kai pūtėsi nekilnojamo turto burbulas, kraustėsi į tuo metu naujai pastatytus daugiabučių kvartalus. Nepaisant to, kad planiniais sprendimais šie būstai daugeliu atžvilgiu net blogesni nei sovietiniai, juose jaunų šeimų procentas yra ženkliai didesnis. Jie vis tiek jaunoms šeimoms atrodė patrauklesni nei senieji. Tą akivaizdžiai atspindi vidutinio gyventojų amžiaus Vilniaus rajonuose analizė (autoriaus tyrimas):

gyventoju-amzius-vilniuje-63552532

Tiesą sakant, šis procesas nesibaigia ir, nieko nesiimant, ateityje tik stiprės. Turintys galimybių, bėga ir bėgs iš šių rajonų į saugesnę ir į šeimos gyvenimo kokybę labiau užtikrinančią aplinką – kas į individualių namų kvartalus, kas į naujus kokybiškesnės statybos daugiabučius. Žmonės, pažinę gyvenimo naujos kartos kvartaluose privalumus, iš tiesų ieško to, kas labiau priimtina jų šeimoms: uždaro kiemo, saugios, kontroliuojamos aplinkos, įdomesnio planavimo būsto, kuriame jie gali kurti kitokį, nei jų pačių pažintą sovietinės šeimos modelį.

Juk dabartiniai būstai kitokie. Didesnė, bent 22-25 kv.m. šeimai skirta gyvenamoji erdvė, čia pat – su ja sujungta virtuvė. Taip sudaromos sąlygos šeimai vakarus leisti kartu, netgi jei tuo pat metu reikia paruošti vakarienę. Didesniame vonios kambaryje telpa skalbimo mašina, kuri buvo sovietinio būsto gyventojui per didelė prabanga.

Esminis dalykas, kad kelio atgal į sovietinius daugiabučių kvartalus žmonių sąmonėje jau nebėra. Dabartinė šeima nori kitokio gyvenimo modelio, ji kitaip įsivaizduoja savo gyvenamąją erdvę, todėl manau, kad sovietinės statybos būstai didelės ateities neturi.

Jau šiandien nusidėvėjusį ir prastai suplanuotą būstą renkasi tik žemesnes pajamas turintis jaunimas – pagyventi metus, ar dvejus, kol dar nekuria šeimos. Rekomenduoti renovaciją jiems, mano galva, yra beprasmiška. Juk renovuoti prastos statybos kokybės ir susidėvėjusių konstrukcijų namą tolygu pinigų išmetimui į balą.

Pilnavertei renovacijai niekada nepakaks lėšų

Daugiabučių renovacijos programos vykdytojai ir jų šalininkai dažnai pateikia skaičius, per kiek laiko, sumažėjus išlaidoms šilumai, atsipirks gyventojų investicijos. Tai, žinoma, svarbu, nes gyventojai investuoja tikrai dideles sumas, ima šiam reikalui paskolas ir t.t. Tačiau problemos esmę sudaro ne vien investicijų atsipirkimas, o tai, ką už tuos pinigus visuomenė (kadangi skiriama visuomenės pinigų dalis) ir žmogus gauna, ir ko reikėtų iš tikrųjų.

Realiausias prasidėjusios renovacijos scenarijus, jei bus apsiribota tik pastatų šiltinimu – sumažės sąskaitos už šildymą, bet pinigų kitiems renovacijos etapams nuo to neatsiras. O praktika rodo, kad pastatas kas 25-30 metų privalo būti atnaujintas iš pagrindų: pakeistos ar iš esmės atnaujintos inžinerinės sistemos, pastatų vidaus erdvės pritaikytos naujiems poreikiams. Sovietinės statybos kvartalų gyvenamieji namai jau atstovėjo po 30-50 metų. Jiems jau reikėjo vienos kapitalinės rekonstrukcijos. Apšiltinti, šie pastovės dar vieną ciklą – 27 metus, tačiau gyvenimas juose dėl senstančių inžinerinių sistemų ir morališkai bei fiziškai senstančių būstų bus vis sunkiau pakenčiamas.

Statistinis daugiabučių kvartalų gyventojas ir toliau sens. Nelabai tikėtina, kad į šiuos būstus grįš gyventi priemiesčių vaikai – ten užaugę dabartiniai paaugliai. Jų tėvai, t.y. dabartiniai keturiasdešimtmečiai, darys viską, kad jų vaikai gautų geresnes gyvenimo sąlygas, modernesnį ir patogesnį būstą.

Visai realu, kad šių rajonų gyventojais gali tapti į tuštėjančią Lietuvą neišvengiamai atvyksiantys migrantai, gali pradėti formuotis kompaktiškai gyvenančios jų bendruomenės. Analogiški procesai vyko Vakarų Europoje prieš 20-30 metų ir baigėsi degančiais automobiliais Paryžiaus priemiesčiuose. Vakarų miestų savivaldybės ir valstybė turėjo dėti didžiules pastangas, išleisti dideles pinigų sumas tam, kad prikeltų analogiškus rajonus naujam gyvenimui ir gražintų į juos įvairesnius socialinius gyventojų sluoksnius.

Vakarų šalys, turėdamos žymiai didesnę savo miestų vystymo patirtį, randa būdus ir teisinius mechanizmus išpirkti privatų būstą, konsoliduoti viešas ir privačias lėšas. Ir tam naudojama ta pati ES fondų parama. Tiesiog, mano galva, šios šalys ieško profesionalesnių ir kūrybiškesnių sprendimų, o iš kitos pusės, elgiasi atsakingai ateities kartų atžvilgiu. Problema veikiausiai yra ta, kad tokiems miestų vystymo projektams, pristinga tvarios strategijos ir tęstinumo. Be to, daugelis savivaldybių, o kartu ir visa šalis stokoja ir aiškios savo maitintojų – miestų – vizijos, ir šias vizijas įgyvendinančių stiprių profesionalų-administratorių.

Tvaraus miesto vizualizacija. Sweco.

Tvaraus miesto vizija pagal Sweco. M.Pakalnis sako, kad miestų vystymo projektams stinga tvarios strategijos ir tęstinumo.

Esu ne pirmas ir ne paskutinis, kritiškai kalbantis apie tai, kas mūsų gali laukti po renovacijos, tačiau šiandien siūlau pažvelgti į daugiabučių renovaciją kiek kitaip, su tam tikromis pozityviomis išlygomis – o kas, jeigu būtų ieškoma kūrybiškesnių sprendimų? Juk galiausiai šiuo metu yra suplanuota bei vykdoma tik „programa minimum“ ir kitokiems urbanistiniams sprendimams vietos tikrai yra.

Atsižvelgdamas į svarbiausius iššūkius dabartiniam Lietuvos miestui, pateikiu keletą pastebėjimų apie vis dar neišnaudojamas galimybes.

Sovietinė dvasia tūno „niekieno“ viešosiose erdvėse – sugrąžinkime jas žmonėms

Jau pirmojoje straipsnio dalyje rašiau apie tai, kad 1940-1980 m. pastatytų gyvenamųjų rajonų tiek pastatai, tiek ir šalia jų esantys kiemai yra per dideli, kad aplinkinių namų gyventojai pažintų vienas kitą, bendrautų ir identifikuotų erdvę tarp namų kaip savą, t.y. ją saugotų, tausotų ir prižiūrėtų. Europoje, o ir Lietuvoje (jei įskaičiuosime akademinius darbus), buvo parengta ne viena studija, analizuojanti optimalų kiemo ir apie jį gyvenančios bendruomenės dydį. Dabar jau visiškai akivaizdu, kad kvartalų urbanistinė struktūra – namų ir kiemų, viešųjų erdvių dydis ir kokybė – lemia ir aplink gyvenančių žmonių tarpusavio santykius, jų požiūrį į supančią aplinką.

Erdves apie sovietinės statybos daugiabučius mes galime išskaidyti ir paversti jaukesnėmis –atiduodami bendrijoms namui priklausančias automobilių stovėjimo, vaikų žaidimo aikšteles, sudarydami galimybes riboti patekimą į teritorijas, tvarkomas už namo gyventojų lėšas. Analogiškai tam tikrą teritorijos dalį atiduotume pirmųjų aukštų gyventojams. Nematau nieko blogo, jei vieno namo gyventojų naudojamos teritorijos būtų aptvertos. Puikus tokio pertvarkymo pavyzdys – Vokietijos Leinefelde miesto pietinis kvartalas.

Pirmųjų aukštų namų gyventojų naudojamos erdvės prie renovuotų namų. Leinefelde, VFR (projektavo arch. Stefan Forster biuras).

Pirmųjų aukštų namų gyventojų naudojamos erdvės prie renovuotų namų. Leinefelde, VFR (projektavo arch. Stefan Forster biuras).

Šio pertvarkymo įgyvendinimas tikrai nėra sudėtingas. Savivaldybės gali aiškiai apibrėžti bendro naudojimo – tai yra visiems miesto gyventojams priklausančias viešąsias erdves ir adekvačiai rūpintis jų tvarkymu. O kiemai būtų jau bendrijų atsakomybė. Tikrai atsiras, jau yra ir dabar, bendrijų, kurios susiorganizuos, sutvarkys savo teritoriją ir taps pavyzdžiu kitiems.

Žinoma, nustatant bendras ir konkrečiam namui priskirtinas erdves, būtinas profesionalių planuotojų darbas, diskusija su gyventojais. Man asmeniškai niekaip nesuprantami kai kurių savivaldybių sprendimai gyvenamajam namui mechaniškai priskirti jį juosiančią zoną. Juk tos pačios savivaldybės jau buvo pasirengusios teritorijų priskyrimo daugiabučių namų bendrijoms planus.

Ką daryti su mažesniųjų miestų daugiabučiais?

Tai, kad Lietuvos miestai (išskyrus Vilnių ir Klaipėdą) praranda gyventojus ir neišvengiamai trauksis, nebėra paslaptis. Koks šiuose miestuose tebestovinčių sovietinių daugiabučių likimas? Juk mažėjant gyventojų, mažės ir būsto poreikis šiuose miestuose. Buvusios Rytų Vokietijos miestai po Berlyno sienos griuvimo traukėsi drastiškai, kai kurie prarado trečdalį, o kai kurie net pusę gyventojų. Daugiabučius teko griauti arba žeminti. Tačiau ir tai galima daryti kūrybiškai: suteikti pastatams naujų spalvų, atnaujinti fasadų stilistiką, pertvarkyti ir individualizuoti kiemų erdves.

Tai, kad panašus likimas laukia mūsų mažųjų miestų blogiausios būklės daugiabučių, beveik neabejoju. Tik klausimas – kada turėsime ryžto išpirkti iš gyventojų šiuos vertę praradusius būstus ir iš esmės pakeisti gyvenamąją aplinką šiuose miestų kvartaluose? Jei to ryžto vis dėlto neatsiras, šie namai taps rimtais socialinių problemų židiniais ir, neduok Dieve, pradės byrėti.

Sumažinti stambiaplokščių pastatų tūriai. Leinefelde, Halle VFR (projektavo arch. Stefan Forster biuras).

Sumažinti stambiaplokščių pastatų tūriai. Leinefelde, Halle VFR (projektavo arch. Stefan Forster biuras).

Vaizdas iki ir po renovacijos. Leinefelde, VFR (projektavo arch. Stefan Forster biuras).

Vaizdas iki ir po renovacijos. Leinefelde, VFR (projektavo arch. Stefan Forster biuras).

Vaizdas iki ir po renovacijos. Halle, Vokietija (projektavo arch. Stefan Forster biuras).

Vaizdas iki ir po renovacijos. Halle, Vokietija (projektavo arch. Stefan Forster biuras).

Sugrįžimas į daugiabučių kvartalus?

Šiuo metu Vilniuje maždaug trečdalį visų naujų būstų sudaro individualūs gyvenamieji namai. Daugiausiai tai yra sostinės priemiesčiai ar į gyvenamųjų namų kvartalus pavirtę kolektyviniai sodai. Ten gyvenančius žmones iš miesto išprašė kokybei neadekvačios naujos statybos butų kainos, nesaugi ir nepatogi, suspausta, moraliai pasenusi daugiabučių gyvenamoji erdvė, nūdienos poreikių neatitinkantis sovietinis būstas ir minimalios galimybės jį perplanuoti.

Ne kartą įvairiose diskusijose teko stebėtis, kad netgi rimtos nekilnojamojo turto vystymo kompanijos nevertina šių iš miesto pabėgusių žmonių kaip potencialių klientų – na, jie gi vis tiek statys individualų namą patys ir nieko čia esą nebepadarysi. Tačiau jeigu įvertintume, ko siekia žmonės pradėdami naujo būsto paieškas, visi jų lūkesčiai gali būti pateisinti ir moderniame, daniško ar olandiško tipo daugiabutyje.

Čia kiekviena šeima gauna tiek jai skirtą erdvę, atskirą įėjimą į būstą iš lauko, minimalią terasą ant žemės ar ant stogo, 8-10 šeimų bendrai naudojamą kiemą, kur visi vieni kitus pažįsta ir nesibodi pasaugoti vienas kito vaikus ir turtą. Visa tai galima pasiekti formuojant mūsų sovietiniams rajonams analogiško tankumo, tik mažesnio aukštingumo kvartalus su mažesniais, tačiau individualiai pritaikytais kiemais.

Europietiško būsto modelis Amsterdame. Kiekvienas butas turi atskirą įėjimą, individualią rekreacinę erdvę. Nuotraukos autoriaus.

Europietiško būsto modelis Amsterdame. Kiekvienas butas turi atskirą įėjimą, individualią rekreacinę erdvę. Nuotraukos autoriaus.

Tokį būstą vietoje nugriautų Bijlmermeer kvartalo pastatų suplanavo ir pastatė Amsterdamo savivaldybė. Čia buvo pasirinktas radikalus sprendimas – seno tipo urbanistinė struktūra buvo smulkinama, formuojant mažesnes bendruomenes – gyventojų skaičius liko daugmaž tas pats, tačiau pasikeitė gyvenimo tokiame kvartale būdas. Jis tapo labiau priimtinas į didesnį individualizmą linkusiai vakarietiškai visuomenei.

Principinė urbanistinės struktūros kaita Amterdamo Bijlmermeer rajone. Viršuje kairėje – 1992–2010 m. nugriautas užstatymas. Viršuje dešinėje – naujai suformuota smulkesnio mastelio struktūra. Apačioje - užstatymo struktūros kaita.

Principinė urbanistinės struktūros kaita Amsterdamo Bijlmermeer rajone. Viršuje kairėje – 1992–2010 m. nugriautas užstatymas. Viršuje dešinėje – naujai suformuota smulkesnio mastelio struktūra. Apačioje – užstatymo struktūros kaita.

 

Užstatymo struktūros kaita.

Užstatymo struktūros kaita.

Vietoje recepto – patirtys ir pavyzdžiai

Nemanau, kad yra vienas „teisingas“ sovietinių kvartalų gaivinimo receptas. Šių kvartalų renovacijai yra skiriami valstybės – t.y. visų mūsų – finansiniai ištekliai, todėl turime teisę pakalbėti apie tai, ar šie pinigai išleidžiami pačiu efektyviausiu būdu ir ar visi renovacijos programos tikslai yra įvertinti. Kaip rodo šį etapą jau praėjusių, toliau pažengusių Vakarų šalių pavyzdys, paprastas sienų apšiltinimas nebuvo esminis faktorius, gražinęs šiuos kvartalus atgal į pilnavertį gyvenimą.

Diskusijose apie daugiabučių renovaciją dažnai pasigirsta minorinės gaidos apie pastatų nuosavybę: jeigu savininkas nenori, jokios valstybės programos jo neprivers. Čia pat nuogąstaujama, kad pilnavertė renovacija būtų įmanoma tik savivaldybei priklausančiuose namuose, o kainuotų – pasakiškai daug. Pamirštama, kad ir sukuriama vertė būtų ženkliai didesnė, orientuota į ateitį. Tokiu atveju mūsų miestams nereikėtų plėstis į priemiesčių teritorijas, o už visuomenės pinigus sukurta vieša infrastruktūra būtų išnaudojama žymiai efektyviau.

Žinoma, tokios renovacijos procesas būtų kur kas ilgesnis ir tikrai truktų ilgiau nei viena miestų ar vykdomosios valdžios politinė kadencija. Be to, reikėtų rasti modelius, kaip gyventojų turtą senuose daugiabučiuose išpirkti, transformuoti į naujus butus, kaip užtikrinti, kad žmonės pasitikėtų ir nebūtų apgaudinėjami.

Sakote, išvardijus šiuos iššūkius, nusvyra rankos? Bet panašūs iššūkiai nėra naujiena kitų šalių savivaldybėms. Kodėl nesimokome iš jų? Ar kas nors pabandė surengti bent jau diskusiją apie visapusės renovacijos galimybes? Mano giliu įsitikinimu, jeigu Lietuvoje būtų įgyvendinti keli pavyzdiniai kompleksiškos renovacijos projektai arba bent jau surengti renovacijos alternatyvas analizuojantys architektūriniai konkursai – daug kas pasikeistų. Tokiems projektams, be abejo, reikėtų ir didesnės, ne vien tik pastatų šiluminės varžos pagerinimui skiriamos valstybės paramos. Nejaugi siekis atgaivinti senstančius mūsų miestų kvartalus, pagerinti ten gyvenančių žmonių gyvenimo kokybę ir grąžinti į juos jaunus žmones nėra to vertas?

 

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus matomas.Būtini laukai pažymėti *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Į puslapio pradžią