Tarp investicijų ir energinio efektyvumo

alt

alt

Prieš pradedant statyti energiškai efektyvų namą reiktų išanalizuoti visą prieinamą informaciją, pasikonsultuoti su specialistais ir numatyti kelis projekto variantus. Siūlome susipažinti su skaičiavimais, tiriant tris pastato statybos tipus arba lygius: pasyvaus namo standarto, mažai energijos vartojančio pastato standarto su mechanine vėdinimo sistema ir normatyvinio pastato standarto, tenkinančio galiojančius energijos naudingumo reglamentus. Papildomos išlaidos mažai energijos vartojančio pastato ir pasyvaus namo scenarijams padidėja nežymiai: kelių arba keliolikos procentų skirtumu.

Ekonomiškai priimtiniausias variantas kinta priklausomai nuo energijos kainos kitimo. Pasyvaus namo standartas yra ekonomiškai pagrįstas ir prasmingas metinei energijos kainai didėjant virš 5 proc. Jei energijos kaina augtų 2-5 proc., tuomet, dabartinėmis sąlygomis, pats ekonomiškiausias būtų mažai energijos vartojančio pastato scenarijus.

Penkių žingsnių strategija

Siekiant mažinti pastato energijos vartojimą, rekomenduojama taikyti penkių žingsnių energijos vartojimo planavimo strategiją:

1.      Šiluminės energijos nuostolių sumažinimas;

2.      Elektros energijos suvartojimo mažinimas;

3.      Atsinaujinančios energijos šaltinių panaudojimas;

4.      Energijos suvartojimo kontrolė;

5.      Energijos šaltinio pasirinkimas.

1 žingsnis. Gerai izoliuotas ir sandarus pastato karkasas, be jokių šilumos tiltelių, su efektyvia vėdinimo sistema – rekuperacija, lemia mažus šilumos nuostolius. Šilumos nuostolių sumažinimas yra susijęs su projektavimu – pastato forma, skirtingomis kambarių kategorijomis ir pastato zonomis bei jų ploto efektyvumu.

2 žingsnis. Kuo efektyviau išnaudojamas natūralus apšvietimas, tuo mažesnės elektros energijos sąnaudos. Elektros energijos suvartojimo mažinimas susijęs su mažais slėgio nuokryčiais vėdinimo sistemoje, patalpų vėsinimo poreikio sumažinimu, naudojant terminės masės efektą, derinant su naktiniu vėsinimu ir efektyviomis uždangomis nuo saulės, taip pat naudojant efektyvius apšvietimo prietaisus ir įrangą. O jeigu energijos šaltinis yra žemės, oro ar vandens energija, t.y. įrengtas šilumos siurblys, tai ir su jo naudingo veikimo koeficientu.

3 žingsnis. Saulės energijos panaudojimas paprastai yra susijęs su optimalia langų orientacija, terminės masės aktyvacija, saulės kolektoriais ir fotovoltine (saulės modulių) įranga.

4 žingsnis. Esamo energijos vartojimo kontrolė paprastai susijusi su „protingo namo“ technologijomis, t.y. poreikio šildymui, vėdinimui, apšvietimui ir kitos energiją naudojančios įrangos kontrole, vartotojų suvartotos energijos ataskaita ir pan.

5 žingsnis. Energijos šaltinio pasirinkimas paprastai susijęs su energijos ištekliais, šilumos siurbliais, centralizuota šildymo sistema, mediena, dujomis, elektra ar vėjo-saulės energijos generatoriais. Įgyvendinus pirmus 4 žingsnius, energijos poreikis bus labai nedidelis, tačiau žiemą susidariusius padidintam šilumos poreikiui keletą dienų gali būti reikalingas papildomas šilumos šaltinis.

alt

Šildymo sąnaudas mažinantys statybos principai

Pagrindinės pasyvaus, mažai energijos vartojančio namo reikalavimus tenkinančios priemonės yra šios:
· pakankama šilumos izoliacija išorinėms sienoms;
· padidinta šilumos izoliacija stogui;
· Pirmojo aukšto grindų, rūsio lubų, pamatų, nešildomų patalpų apšiltinimas;
· Šilumos tiltelių eliminavimas;
· Trijų stiklų langai su aukštos kokybės rėmais;
· Pastato sandarumas, kurį parodo sandarumo testas;
· Vėdinimo sistema su efektyvia šilumos rekuperacine įranga;
· Pagal galimybes atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas.

Išdėstytus statybos elementus ir principus galima naudoti visus arba skirtingais deriniais visuose pastatų tipuose. Geros kokybės ištisinis apšiltinimo sluoksnis, šilumos tiltelių nebuvimas, teisingai sumontuoti reikalavimus tenkinantys langai ir tinkamas sandarumas sukuria prielaidą kokybiškai pastatų charakteristikai ir išvaizdai. Mechaninė vėdinimo sistema su šilumos rekuperacija užtikrina būtiną oro kaitą be didelių šilumos nuostolių.

Sienų apšiltinimas

Dauguma besiruošiančių namo statybai labiausiai abejoja rekomenduojamu termoizoliacinių medžiagų storiu. Ekonomiškai pagrįstas, optimalus termoizoliacijos sluoksnio storis, naudojamas apšiltinti pastatams, įskaitant pradines išlaidas ir sunaudotos energijos kiekį per 25 metų gyvavimo ciklo trukmę, priklauso nuo išorinių sienų tipo. Siekiama išorinių sienų šilumos perdavimo koeficiento U vertė yra ≤ 0,15 W/m2K. Todėl reikalingas išorinio termoizoliacinių medžiagų sluoksnio storis priklauso ir nuo esamos konstrukcijos šiluminės varžos

alt

Pastato apvalkalas be šilumos tiltelių

Projektuotojo/planuotojo užduotis yra suprojektuoti kokybišką pastato apšiltinimo sistemą, numatyti visas sandūrų, sujungimų detales, ištisinį – susisiekiantį išorinės termoizoliacinės medžiagos sluoksnį. Šio sluoksnio nutrūkimai, kirtimai ar netolygumai, susidarantys išoriniame pastato apvalkale, dažniausiai tampa šiluminiais tilteliais. Jie įtakoja pastato šiluminius nuostolius.

Itin problemiškos vietos yra konstrukcinių struktūrų prijungimo – sujungimo elementai (balkonų, stogų, fiksavimo elementai ir t.t.) arba konstrukcijų sandūros (langai, stogai, lubos, plokščių sujungimo vietos, siūlės), tad būtent šios vietos turi būti išspręstos su didžiausiu atidumu ir tikslumu.

Šiluminių tiltelių pasekmės yra šaltos vidinių paviršių vietos ir, atvirkščiai, šiltos išorinių paviršių vietos, per kurias perduodamas didesnis šilumos kiekis nei per likusį izoliuoto pastato apvalkalo plotą. Šiluminių tiltelių vietas puikiai parodo termovizinės nuotraukos.

Pastato sandarumas

Dauguma senų pastatų yra lyg rėčiai, kuriuose šiluma išeina per daugybę nesandarių vietų. Yra dar kelios šio reiškinio pasekmės: šaltesnės vietos (nesandarumai) blogina šiluminį komfortą esant vėjuotoms sąlygoms. Dar blogesnė situacija, kai tose vietose kondensuojasi drėgmė, tuomet pasirodo pelėsiai ir atsiranda higienos problemų.

alt

Sandarumo reikia ir rekuperacinei vėdinimo sistemai. Jei didesnė oro kaita vyksta per pastato nesandarumus nei per šilumokaitį, tuomet žymiai sumažėja vėdinimo sistemos efektyvumas.

Nauji pastatai turėtų turėti žemas sandarumo vertes. Energetiškai efektyvus pastatas turi tenkinti oro sandarumo vertę n50 iki 1,0 h-1 arba idealiu atveju vertė turi būti 0,6 h-1, kaip ir reikalauja pasyvaus namo standartas. Oro sandarumo vertė nustatoma pagal slėgio testą, žinomą kaip pučiančių durų bandymas.

Sandarų fasado karkasą paprastai užtikrina tinko ar kitos naudojamos statybinės medžiagos (pvz. betono) sluoksnis, tad sandarumas iš esmės nėra problema. Problema yra skirtingų konstrukcinių elementų sujungimai ir sandūros (langai, stogas, plokščių sujungimai, t.t.), kurias reikia tinkamai suprojektuoti ir užsandarinti.

Pastato sandarumą lemia:
· Detalus sprendinių planavimas;
· Teisingas sandarinimo medžiagų (juostų, folijų, plokščių ir t.t.) pasirinkimas;
· Tikslus įgyvendinimas;
· Slėgio bandymas ir jo rezultatas.

Rekuperacija – vėdinimas ir šilumos grąžinimas

Sandarus pastatas be rekuperacinės sistemos sukuria problemą – prastą oro kokybę viduje. Sandarus pastato karkasas ir nepakankamas vėdinimo intensyvumas padidina santykinės drėgmės lygį viduje iki 60 ir daugiau procentų. Tokia aplinka yra ideali terpė pelėsiui augti, o tai jau ligų grėsmė. Efektyviausia apsauga yra nuolatinis vėdinimas optimaliu intensyvumu. Mechaninė vėdinimo sistema lengvai patenkina šviežio oro poreikį. Jis tiekiamas į gyvenamąsias patalpas, o užterštas ištraukiamas iš virtuvės, vonios ar tualeto kambarių.

Aukšto šilumos grąžinimo/rekuperacijos efektyvumo dėka išvengiama iki 80 – 90 proc. šilumos nuostolių, kurie patiriami vėdinant. Šalinamas iš patalpų šiltas oras šilumokaičio pagalba nesimaišydamas pašildo tiekiamą iš lauko šaltą orą iki temperatūros, artimos kambario temperatūrai. Vėdinimo įranga be rekuperacijos nėra tinkamas pasirinkimas tiek energijos taupymo, tiek komforto požiūriu, tokių sistemų naudojimas nėra rekomenduojamas.

alt

Vėdinimo sistemos sprendiniai:
· Vėdinimo įranga su šilumogrąža (rekuperacija), kurios minimalus efektyvumas – 75 proc.;
· Pastovus šviežio oro tiekimas, užtikrinantis aukštos kokybės vidaus aplinką;
· Šilumos nuostolių, triukšmo, taršos ir dulkių mažinimas lyginant su natūraliu vėdinimu atidarant langus;
· Rekuperacinė vėdinimo sistema itin tinka kenčiantiems nuo alergijų, nes yra galimybė įstatyti filtrus žiedadulkėms;
· Pakankamos oro kaitos užtikrinimas – apsauga nuo pelėsio susidarymo.

Statybos ekonomika

Norint pasistatyti energetiškai efektyvų ir kaštų požiūriu optimalų namą, reikia priimti išties kompetentingus sprendimus. Todėl bene svarbiausias dalykas, yra statytojo ir architekto išmanymas bei tinkama, kruopšti ar net pedantiška statybų priežiūra.

Kokybiškas statybos projektas yra aukštos kokybės pastato pamatas. Tik projektuotojų komanda, kuri yra patyrusi mažai energijos vartojančių arba pasyvių namų technologijų projektuose, gali suprojektuoti, suplanuoti ir numatyti energetiškai efektyvius ir ekonomiškai optimizuotus sprendinius.

Aukštesnė projekto kaina susidaro dėl detalesnio planavimo. Bet kompleksinis statybos projektas su didesnėmis pradinėmis išlaidomis gali sutaupyti daugiau lėšų darbų realizavimo metu. Be abejonės, kitas etapas – tinkama statybų priežiūra, taip pat labai svarbus.

Pastato statybos projektą turėtų sudaryti:
· Atitinkamos termoizoliacijos projektavimas su šilumosaugine konstrukcijų charakteristika, atitinkančia energetiškai efektyviam namui taikomas rekomendacijas;
· Konstrukcinių elementų be šiluminių tiltelių sprendimai (pvz. langų, palėpės, stogo ir t.t.);
· Sandarus pastato apvalkalas su atitinkamomis sandarinimo medžiagomis;
· Atitinkamo lygio langai (įstiklinimo tipas, rėmai, apsauga nuo saulės vasarą ir t.t.);
· Mechaninės vėdinimo sistemos projektavimas (poreikius tenkinanti vėdinimo sistema, apsauga nuo triukšmo ir gaisro, jos reguliavimas, kontrolės įranga);
· Šildymo sistemos valdymas, reguliavimas, tinkama vamzdynų termoizoliacija (šilumos šaltinio pakeitimas);
· Energijos poreikio skaičiavimas pagal nacionalinius standartus ir ekonominis išlaidų-naudos skaičiavimas.

Pastaruoju metu daugelyje valstybių populiarėja pasyvaus namo (angl. „Passive house”) pastatai. Pasyvaus namas – taupus namas: dėl geros izoliacijos jiems reikia mažo šiluminės energijos kiekio.

Svarbiausias pasyvaus namo idėjos principas – pastate išlaikyti šilumą nenaudojant energijos arba naudojant jos labai mažai. Pasyviame name šilumos energija gaunama ne aktyviai, iš vienokių ar kitokių energijos šaltinių, o pasyviai – ją taupant ir be papildomų sąnaudų.

Toks taupumas pasiekiamas dėl dviejų pagrindinių dalykų:

  • Mažesnių šilumos nuostolių
  • Optimizuoto alternatyvių šilumos šaltinių naudojimo

Energiškai efektyviame pastate šiluminis komfortas, aukšta vidaus oro kokybė ir puiki akustinė aplinka pasiekiama nenaudojant tradicinių šildymo ir aušinimo sistemų. Tai reiškia, kad nereikia deginti kuro, vartoti elektros ar kitaip gaminti šiluminės energijos, nereikia brangiai kainuojančių šilumos siurblių, šildymo katilų, šildymo bei vėsinimo prietaisų bei juos aptarnaujančių vamzdžių bei laidų. Vienintelis būtinas inžinerinis įrenginys – vėdinimo rekuperatorius, kuris panaudoto vidaus oro šilumą perduoda tiekiamam orui į patalpas. Pasyvus namas – kaip termosas: ilgą laiką išlaiko sukauptą energiją.

alt

Pasyviame name įrengiamas visas kompleksas priemonių, taupančių šilumą, o ją gamina žmonės, šviesos, elektros įrengimai, ypač saulės spinduliai, o, esant papildomam poreikiui, ir kiti energijos šaltiniai. Pastatyti pasyvų namą – reiškia statant galvoti apie būsimo namo ir aplinkos ryšį.  Norint jį pasiekti, reikia įvertinti kelis elementus.

Padėtis saulės atžvilgiu – sklypo išplanavimas ir pastato vieta jame nulemia tai, kiek saulės šviesos ir jos energijos teks namui.

Vidaus išplanavimas – namo santykis su aplinka. Svarbu, kaip išdėstyti kambariai, langai – viskas turi būti orientuota į kuo geresnį saulės energijos pasisavinimą.

Namo struktūra – sienų ir stogo junginys yra itin svarbios, o taip pat ir izoliacinių medžiagų kiekis bei namo statybinių medžiagų pralaidumas orui – visa tai apsprendžia namo „pasyvumo“ lygį. Kad jis būtų kuo aukštesnis, visos angos šaltam orui patekti turi būti izoliuotos, o namas vėdinamas. Jo šildymui per metus neturi būti sunaudojama daugiau nei 15 kWh/m². Maksimalus energijos sunaudojimas (šildymui, karštam vandeniui, elektros prietaisams) per metus neturėtų viršyti 120 kWh/m². Oro pralaidumo koeficientas n50 ≤ 0,6 (esant 50 Pa slėgiui patalpoje prarandama ne daugiau kaip 0,6 jos oro tūrio).

Technologijos – atsinaujinantys energijos šaltiniai leidžia pasyvų namą paversti „išlaikančiu save”. Tokiam namui nereikia daug ir intensyvaus šildymo, taigi, reikia ir mažiau energijos. Tinkamai panaudotos įvairios technologijos leis jomis ilgai naudotis.

Teisingai atliktas darbų planavimas leidžia nustatyti jų atlikimo spartą ir kaštus. Jei planavimas tinkamas, visi tikslai bus įgyvendinti.

Darbų tvarkaraščio sudarymas – sudaromas tvarkaraštis, kurio laikantis užtikrinama, kad darbai bus atlikti laiku ir pagal biudžeto galimybes, taigi nustatomi specifiniai tikslai atskiriems elementaims: kiekių nustatymui, užsakymams, statybų pradžiai ir pabaigai.

Biudžeto sudarymas – kiekvieno projekto kaina išskaidoma į smulkesnes stadijas ir užtikrinami kiekvienai iš jų nustatyti kaštai. Pasitikėjimas projekto sėkme išauga, kuomet viso proceso metu yra laikomasi sudaryto biudžeto.

Atsinaujinantys energijos šaltiniai – tai paskutinė planavimo proceso dalis. Pastačius pasyvų namą pagal šiuolaikines technologijas, jam nėra geresnio energijos šaltinio už nuolat atsinaujinančius.

Taigi, šiuo metu svarbiausias planavimo proceso elementas yra namo poreikių apskaičiavimas ir juos išpildančios energijos sistemos paieška. Negalima pamiršti, kad investuotos lėšos, kurias toks namo įrengimas leis sutaupyti per, tarkime, 25 metus (standartinis paskolos už namą išmokėjimo laikas) yra milžiniška pinigų suma. Ekspertai suskaičiavo, kad vidutinio europiečio sąskaitos už šildymą ir elektrą per 25 metus gali sudaryti iki 70 tūkstančių eurų (241,5 tūkstančių litų).

Tekstas parengtas pagal „Statyk“